TRANSHUMANISTINIO MENO MANIFESTAS

Pastarajame numeryje pristatėme Ultra Violet ir jos meninę poziciją, nukreiptą į mūsų laikmetį. Žmonija ir apokalipsė. Kas toliau? Kai vieni akcentuoja ribą ir istorijos pabaigą, kiti entuziastingai modeliuoja ateities perspektyvas, vis tolyn ir tolyn nukeldami žmonijos fizinių, psichologinių, technologinių ir idėjinių galimybių horizontus. Ypač tai būdinga vadinamiesiems transhumanistams. Nanotechnologijos, genų inžinerija, dirbtinis intelektas, klonavimas ir kitos „karštos” dvidešimt pirmojo amžiaus temos – nuolatinis transhumanistų įkvėpimo šaltinis. Dažnai skandalingos mokslinių atradimų interpretacijos transhumanizmo pasaulėžiūroje tampa statybos medžiaga kokybiškai naujai ateities žmonijai. Kartais taip radikaliai naujai, kad terminą „transhumanizmas” nuosekliai papildo iškalbinga „posthumanizmo” sąvoka. Natūralu, kad tokia totaliais interesais pasižyminti pažiūrų sistema neišleidžia iš akių ir šiuolaikinio meno. Kaip precedentas kartais nurodomas „renesancinės asmenybės” principas ir konkrečiai Leonardo da Vinci veikla. Šiame numeryje bandysime transhumanistiniu rakursu pailiustruoti mūsų dienų meno ir mokslo simbiozės padėtį. Pristatome Pasaulinio transhumanistinio meno ir kultūros centro vadovės Natashos Vita-More manifestą ir konkretų pavyzdį apie šių pažiūrų įtaką menininkų (ir ne tik) kūrybinei motyvacijai iš Marshall Soules esė „Kaip mes tapome „postžmonėmis”. (Mantas Gimžauskas gimzauskas@yahoo.co.uk)
Transhumanistinis menas, kaip meno teorija, buvo pristatytas 1982-aisiais. Tuomet „Transhumanistinio meno manifeste” buvo suformuluota poetinė transhumanistinės raiškos doktrina. (Natasha Vita-More)

Transhumanistinio meno manifestas

Mes esame transhumanistai.
Mūsų menas jungia ryškiausią kūrybingumo bei jautrumo pakilimą su atradimais.
Transhumanistinis menas reprezentuoja transhumanizmo estetiką ir kultūrą. Transhumanistinis menas plėtoja ir gausina naujus meninės raiškos būdus. Mūsų estetika ir raiška, susieta su mokslu bei technologija, stimuliuoja juslinę patirtį.
Transhumanistai siekia patobulinti ir suaktyvinti gyvenimą.
Mes naudojame technologijas gyvenimo aktyvinimui ir gerinimui.
Emocijos neatskiriamos nuo mūsų pojūčių ir supratimo.
Mes naudojame technologijas, kurios ugdo pojūčius ir pažiūras.
Transhumanizmo ekologija ir laisvė skatina savistabą ir atsakomybę prieš save patį.
Jei mūsų menas reprezentuoja mus pačius, tai pasirinkime būti transhumanistais ne tik kūnu, bet ir vertybėmis. Mes naudojamės kūrybinėmis transhumanizmo naujovėmis. Mes aistringi nesibaigiančios transformacijos, įveikiančios mirtį ir tyrinėjančios Visatą, aktyvistai.
Tiek, kiek transhumanistinis menas pateks į akiratį,
tiek, kiek menininkų prisijungs prie mūsų pastangų,
tiek, kiek bus sukurta dailės, muzikos, literatūros kūrinių,
tiek, kiek plėtosis mūsų meno priemonės ir idėjos,
tiek vystysimės ir mes.

1982

Kaip mes tapome „postžmonėmis” (fragmentai)

N. Katherinos Hayles veikalas galėtų būti pavyzdinis savo gebėjimu išlaikyti vizijos dvylipumą žvelgiant į žmogaus/kompiuterio interakciją ir pokyčius, inspiruotus naujų skaitmeninių komunikacijos priemonių. Savo darbe “Kaip mes tapome „postžmonėmis”, Hayles apžvelgia kibernetikos istoriją nuo jos susiformavimo šeštajame dešimtmetyje iki virtualybės, užvaldžiusios mūsų laikus.
Čia, kaip ir savo ankstesniame darbe, Hayles atrodo vienodai užtikrinta ir skaičiavimo technologijų, ir literatūros kritikos srityse, todėl tampa vedle bendro vardiklio ieškantiems teoretikams, kūrėjams ir technologams. Humanitarams ir socialinių mokslų atstovams ji vaidina technologijų istorikės vaidmenį. Kompiuterių specialistams ji įtaigiai pagrindžia apibendrintą santykį su virtualybe, simuliacija, dirbtiniu intelektu, robotų technika. „Gali pritrenkti priminimas, kad informacijos egzistavimui visada būtinas ją išreiškiantis tarpininkas”.
Hayles posthumanizmo apibrėžimas gana ironiškas dėl jos nuoseklaus požiūrio, kad materiali išraiška negali būti iki galo išstumta virtualybės: “Pirmiausia posthumanistinis požiūris informacinę struktūrą iškelia virš materialios, todėl jos įkūnijimas biologinėje plotmėje yra vertinamas labiau kaip istorinis atsitiktinumas, o ne gyvenimo neišvengiamybė. Antra, posthumanistinis požiūris laiko sąmonę… šalutiniu reiškiniu, evoliucine išsišokėle, teigiančia, kad ji atskleidžia visumą, kai tuo tarpu iš tikrųjų ji tėra antraeilis dalykas. Trečia, posthumanistinis požiūris į kūną žiūri kaip į originalų protezą, kuriuo mes visi išmokstame naudotis, todėl kūno papildymas kitais protezais tampa proceso, prasidėjusio prieš mums gimstant, tęsiniu. Ketvirta, ir visų svarbiausia, kad posthumanistinis požiūris traktuoja žmogų kaip būtybę, galinčią neatskiriamai susilieti su protingomis mašinomis. Posthumanizme nėra esminio skirtumo ar absoliutaus ribų nustatymo tarp kūniškos būties ir kompiuterinės simuliacijos, kibernetinio mechanizmo ir biologinio organizmo, pamatinės teleologijos ir žmogiškų siekių”
Jos „postžmogiško” subjekto apibrėžimas stebėtinai primena ir Turkle apibūdinimą: „Postžmogiškas” subjektas yra amalgama, heterogeniškų komponentų rinkinys, materiali-informacinė esybė, kurio ribos patiria nuolat keičiasi”. Visai kaip prancūzų performansų kūrėja Orlan, kuri performansus kuria iš kosmetinės chirurgijos ir medicininių intervencijų vardan meno; „postžmogiškos” būtybės suvienija žmogų ir mašiną, naudodamos kūno transformacijų technologijas. Kaip veikale „Nuo vaidybos iki performanso” teigia Philipas Auslanderis, “Kūno teorijos formulavimas (…) visada buvęs performanso teorijos ir kritikos centre, įgavo naują pagreitį, skatinamas technologinių intervencijų”. Kuomet Orlan, Stelarc, Laurie Anderson ar Stevas Mannas skatina mus pripažinti technologinį kūno patobulinimą, mums ima darytis įdomu, kur konkrečiai visa tai veda. Savo polemikoje su postmoderniu performansu ir konkrečiai su Orlan, P.Auslanderis pateikia Andriew Murphio poziciją, kad bet kokia performanso praktika, besiremianti kūno kontrole ir ignoruojanti technologijų įtakos problemą, tegali „sukurti nuolankų kūną, pritaikytą technologinės eros reikmėms”. P.Auslanderiui Orlan darbai “reguliuoja dematerizuotą, chirurgiškai perdirbtą, „postžmogišką” kūną, kuris nejaučia skausmo net patirdamas transformacijas, nes jis neturi absoliučiai materialios būties; jo materialumas atsitiktinis, amorfiškas, parengtas intervencijai”. Iš kitos pusės, jis daro išvadą, kad Orlan kūryba yra maištinga, nes ji priešinasi esminiam kūno „fundamentalumo” principui, esą kūno materiali būtis yra nekintama. Orlan, įrėždama informacinius šablonus, taip kai kuriais atžvilgiais sukuria virtualų kūną, tačiau tos intervencijos atrodo kaip ironija ar parodija, savirefleksiškai kovojanti su grožio sampratomis, medicinine hierarchija ar kūno priežiūra.

Marshall Soules, 2002

„Literatūra ir menas”, 2006 01 20